„Šiandien norėčiau jums kalbėti apie žmogų, kurio gyvenimo aistra buvo Jėzus ir patys vargingiausi broliai bei seserys“, – per spalio 18 dienos bendrąją audienciją sakė popiežius Pranciškus, tęsdamas katechezių ciklą apie apaštalinį uolumą ir pristatydamas šv. Karolį de Fuko (Charles de Foucauld), jo dvasinę Dievo patirtį, padariusią jį visų broliu.
Kokia buvo jo gyvenimo paslaptis? Jaunystę nugyvenęs toli nuo Dievo, nieko nevertindamas, išskyrus netvarkingą malonumų ieškojimą, Karolis, kai atsivertė ir per Susitaikinimo sakramentą priėmė Dievo atleidimo malonę, vienam netikinčiam draugui atskleidė savo gyvenimo prasmę. Jis rašo: „Aš pamečiau savo širdį dėl Jėzaus iš Nazareto“ .
Tokiu būdu br. Karolis mums primena, kad pirmas žingsnis evangelizuojant yra Jėzaus nešiojimasis savo paties širdyje, kitaip tariant – „galvos pametimas“ dėl jo. Jei taip neįvyksta, vargu ar galėsime jį parodyti savo gyvenimu. Tada rizikuosime kalbėti apie save, apie savo grupę, moralę ar, dar blogiau, taisyklių rinkinį, bet ne apie Jėzų, jo meilę ir gailestingumą. Paklauskime savęs: ar mano širdies centre yra Jėzus, ar dėl jo esu nors kiek pametęs galvą?
Karolis ją buvo pametęs. Taip Jėzaus trauka jame virto Jėzaus atspindžiu. Patariamas savo nuodėmklausio, Karolis nuvyko į Šventąją Žemę aplankyti vietų, kuriose gyveno Viešpats, pavaikščioti tais pačiais keliais, kuriais vaikščiojo Mokytojas. Ypač Nazarete jis suvokia, kad turi stoti į Jėzaus mokyklą: ilgas valandas skaito Evangeliją, išgyvena stiprų ryšį su juo ir pasijaučia jo jaunesniuoju broliu. O pažinus Jėzų gimė troškimas su juo supažindinti ir kitus. „Dovanojau save pasauliui, neškite mane pasauliui“, – savo užrašuose pasižymi Karolis, komentuodamas Marijos ir Elžbietos susitikimą. Kokiu būdu? Taip, kaip Dievo Motina, – be žodžių, bet pačiu savo gyvenimu. „Visas mūsų gyvenimas turi šaukti Evangeliją“, – rašo jis.
Kad pagal Nazareto dvasią, be žodžių ir neturte skelbtų Evangeliją, Karolis nusprendė apsigyventi tolimuose kraštuose. Kaip brolis ir draugas nukeliavo į Sacharos dykumą ir gyveno tarp nekrikščionių, su savimi atsinešdamas tik Eucharistiją – Dievo romumą. Karolis buvo įsitikinęs, kad „eucharistinis gyvenimas“ savaime evangelizuoja ir leido Jėzui tyliai veikti. Kristus yra pirmasis evangelizuotojas. Karolis prie tabernakulio, prie Jėzaus kojų, kasdien praleisdavo apie 10 valandų, įsitikinęs evangelizavimo veiksmingumu ir tuo, kad Jėzus jį veda pas tolimus brolius ir seseris.
„O mes ar tikime Eucharistijos galia? Ar mūsų ėjimo pas kitus, mūsų tarnystės pradžia ir pabaiga yra adoracija?“, – klausė popiežius.
„Kiekvienas krikščionis yra apaštalas“, – rašo Karolis de Fuko vienam savo draugui ir primena, kad „greta kunigų mums reikia pasauliečių, kurie mato tai, ko nemato kunigas, kurie evangelizuoja artimo meile, būdami visiems geri, su visada pasirengusiu dovanoti save meilumu“.
Šitaip Karolis aplenkė Vatikano II Susirinkimą, pajuto pasauliečių tikinčiųjų svarbą ir suprato, kad Evangelijos skelbimas yra visos Dievo tautos atsakomybė. Tačiau kaip galime padidinti pasauliečių dalyvavimą šioje atsakomybėje? Taip, kaip ir Karolis: atsiklaupdami ant kelių ir priimdami veikimą Dvasios, kuri visada sužadina naujų būdų įsitraukti, susitikti, išklausyti ir užmegzti dialogą, visada bendradarbiaujant, pasitikint ir bendrystėje su Bažnyčia ir ganytojais.
Šv. Karolis de Fuko, pranašiška mūsų laikų figūra, liudijo Evangelijos perdavimą romiu apaštalavimu grožį: jis, jautęsi „visų broliu“ ir visus svetingai priimdavęs, liudija mums evangelizacinę švelnumo galią. Jis troško, kad kiekvienas jį sutikęs žmogus per jo gerumą pamatytų Jėzaus gerumą.
Jis sakydavo, kad yra „tarnas to, kuris yra daug geresnis už mane patį“. Gyvendamas pagal Jėzaus gerumą, jis mezgė broliškus draugystės ryšius su vargšais, su tuaregais, su labiausiai jam tolimais. Žingsnis po žingsnio šie ryšiai ėmė skleisti brolybę, įtraukimą, kito kultūros vertinimą. Gerumas yra paprastas ir skatina mus būti paprastais, nebijančiais padovanoti šypseną. Br. Karolis yra pasakęs, kad „juokas pakelia esančių šalia nuotaiką, leidžia jiems vienas kitą geriau suprasti, praskaidrina aptemusį veidą – tai artimo meilė. Tad paklauskime savęs, ar mumyse yra krikščioniškas džiaugsmas ir ar jį perduodame kitiems?“ (RK / Vatican News)
